Problem of a body: identification and identity in Antanas Škėma's "Isaac"

Interpretacinio darbo tikslas –fenomenologinės, psichoanalitinės, dekonstruktyvistinės metodologijų jungties pagalba pabandyti atskleisti kūno vaizdinių funkcionavimą ir į Kitą orientuotos poholokaustiškosios egzistencijos problematiką Antano Škėmos apysakos žanrui priskiriamame „Izaoke“. Škėma įtekstina egzistencinę karo (pa)tirtį, nebūdingą lietuvių literatūrai apskritai. Ši patirtis atskleidžiama per esminę saviidentifikacijos problematiką bei atminties anemiškumą. Tekstas – kaip nuosava veikėjų biografija – atlieka autoterapijos funkcijas, iškeldamas pamatines ontologinio saugumo prarasties ir mėginimų jį susigrąžinti, negebėjus socializuoti, problemas. Saugos / tapatybės kodo ieškoma pasitikint kalba. Garšvos perfrazuotas A. Schopenhauerio „Kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas“ kodas Škėmos įrašomas cenzūruojamame lietuvių literatūros kūne, o „istorijos motto: cddeni sed aliter“ tampa nuolatiniu moderniu teksto / tapatybės ir identiteto ieškos įvykiu.This interpretational work attempts to reveal the functioning of body images and toward the Other oriented postholocaust existential issue in Antanas Škėma's short story "Isaac" using the deconstructive methods of phenomenology and psychoanalysis. Self-identification possibilities are revealed through the study of the intertext by using images of a body. The ability of ego to construct its own narrative (A.Giddens) is chosen on the basis of identity construction analysis. The author records untypical existential experience of war in Lithuanian literature by making a connection between a historical glance into the past and the conception of deat